Penktadienio vakarą Vilniuje, Kultūros naktyje sužibės Šatrijos klubo šokio teatras KUN/U su
naujausiu spektakliu „Kolektyvinė Sąmonė“. Belaukiant pasirodymo, kviečiame artimiau susipažinti su šokio teatro įkūrėja ir spektaklio režisiere Egle Ukanyte, pasidalinusia teatro atsiradimo istorija ir spektaklio statymo užkulisiais.
– Egle, ką norėtum papasakoti apie save?
– Esu šokėja ir jauna kūrėja choreografė. Mokau vaikus, bet labiausiai koncentruojuosi į kūrybą. Šoku nuo pat mažens, nuo 6–erių metų. Mažeikiuose baigiau choreografijos mokyklą, įstojau į pedagogikos studijas. Du kartus tobulinausi Italijoje – Erasmus praktikoje iš karto po bakalauro studijų. Po praktikos, grįžusi iš Italijos, įstojau į teatro meno magistrą, aktorinių studijų pakraipą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Studijuodama LMTA ir viešėdama Italijoje supratau, kad noriu eiti šiuo keliu – kurdama šokio teatrą. Anksčiau esu sukūrusi spektaklį „Prisijaukinti vienatvę“.
– Kas paskatino įkurti šokio teatrą?
– Dažnai kolegos, kiti šokėjai manęs klausdavo, kur galėtų šokti, ar neorganizuoju kūrybinių šokio užsiėmimų. Šiuos klausimus priėmiau kaip ženklą, kad reikia imti ir įkurti šokio teatrą.
– Kaip susibūrė komanda? Iš kur atėjo teatro šokėjai?
– Komandos istorija gana įdomi. Šatrijos klubas paskelbė žinią, kad renkama šokio teatro trupė. Informacija pasidalinau savo socialiniuose tinkluose, tad kvietimą pamatė nemažai žmonių, kuriuos pažįstu. Pradėjus dirbti Šatrijoje, papasakojau apie idėją ir čia dirbantiems kolegoms, šokių mokytojams, taip prisijungė net trys iš jų. Labai smagu, kad nemaža komandos dalis susibūrė iš artimo rato.
– O kaip gimė pats spektaklis? Kodėl pasirinkai kolektyvinės sąmonės temą?
– Temos, kuriomis kuriu, man yra tikrai artimos ir išjaustos. Kolektyvinė sąmonė yra labai gili tema. Prie jos atėjau mąstydama, kaip kartais atsitiktinai, visiškai to neplanuojant, atsirandame vietose arba bendruomenėse, kurios įtraukia. Netrukus pradedame panašiai kalbėti, elgtis. Būnant tokioje bendruomenėje, net žmogaus stilius gali pasikeisti. Tai yra labai įdomus reiškinys.
Prieš tai kūriau apie vienatvę, nes jutau vienišumo jausmą gyvendama Italijoje, o šiuo metu mane labai domina žmonės – kaip jie vieni su kitais bendrauja, komunikuoja. Ir visa, kas vyksta tuo metu, kai esame tarp žmonių.
Kodėl kolektyvinė sąmonė? Pirmiausia tai jaučiu savyje, taip pat komunikuodama su šokėjais.
Pastebėjau, kad ir jie atsiduria tokiose aplinkose ir vietose, kurios įtraukia, ir tik vėliau susimąsto – kodėl, kas ir kaip su jais vyksta. Spektaklyje atsiskleis kiekvieno asmeninis autentiškumas ir pokytis, kitokia elgsena, kai žmogus atsiduria bendruomenėje, kolektyvinėje sąmonėje. Gvildenamas ir pats kolektyviškumas, kodėl jis yra svarbus žmogui, ką žmogus patiria ir išgyvena, būdamas kolektyve ir kas vyksta su mūsų sąmone.
– O ar teatro trupė jau tapo bendruomene, ar turi savo kolektyvinę sąmonę?
– Iš dalies turi. Komandos kūrybinė atmosfera labai gera. Dirbdami kartu artimiau susipažinome ir supratome, kad mus sieja seni pažįstami ar kažkokie kiti bendri taškai, kurie šokant sujungia. Visi šokėjai yra iš skirtingų stilių – yra, kas šoka breiką, aš pati anksčiau šokau tautinius šokius, perėjau į šiuolaikinį šokį. Visi iš skirtingų aplinkų, iš skirtingų patirčių, bet vis tiek atrandame mus jungiantį ryšį ir tampame bendro kūrybinio proceso dalimi. Juk dažnai, kai susitinka labai skirtingi žmonės iš skirtingų patirčių, išbūti vienoje erdvėje ir kažką sukurti tampa labai sudėtinga. Manau, mums tai pavyko.
– Koks pačių šokėjų indėlis į spektaklio kūrimą, režisūrinius sprendimus?
– Aš daug bendrauju su šokėjais. Nesu ta choreografė, kuri viską diktuotų ir viskas būtų tik taip, kaip sugalvojau. Duodu šiek tiek interpretacijos ir šokėjams. Daugiausiai vietos interpretacijoms spektaklyje jie turi solo dalyse, tai yra jų kūryba. Kita – perėjimai ir visi choreografiniai judesiai yra kurti mano, tačiau kai kažkas netinka ir matome, kad to nereiktų naudoti, mes bendru sutarimu ieškome sprendimų.
– Ar statant spektaklį susidūrėte su iššūkiais, sudėtingesniais momentais?
– Kuriant man dingsta laikas. Pagrindinis iššūkis yra tai, kad trūksta laiko. Norėtųsi jo turėti daugiau ir visiškai panirti į kolektyvinės sąmonės temą. Tai laikas – vienas iš iššūkių.
Kitas iššūkis – spektaklio muzika, kuri buvo kuriama tuo pat metu kaip ir pats spektaklis, o jos
taisymus tuoj pat perkeldavome į repeticijų salę. Spektaklio muzika – šiuolaikinė, elektroninė, su daug įvairių garsų, todėl kūrybinio proceso metu vyko daug repeticijų ir su šios muzikos
kompozitoriumi. Kartu su juo sprendėme visus šokėjams kylančius iššūkius, kad jie kuo geriau išgirstų ir įsiklausytų į visus muzikos akcentus.
– O kas linksmo nutiko kūrybiniame procese?
– Kiekviena repeticija atnešė daug gerų emocijų, kiekvienas šokėjas pasidalindavo savo tos dienos energetika. Smagių nutikimų įvyko daug ir įvairių, bet pagrindinis smagus dalykas – po repeticijų mums sunku atsisveikinti, norisi toliau bendrauti, todėl planuojame perkelti, draugystę ir už šokių salės ribų.
– Egle, kokią žinutę šiuo kūriniu nori perduoti spektaklio žiūrovams?
– Visi turime savo autentiką, visi esame gimę su savo balsu, su savo judesiu, su savo vertybėmis. Mano žinutė būtų, kad reikia to nepaleisti. Būnant bendruomenėje – mes gimstame tarp žmonių, dirbame su žmonėmis, nesame atsiskyrę, užsidarę – turėtume atrasti buvimo formą, kurioje skleistųsi asmeninis autentiškumas, bet nepamiršdami savo autentikos, galėtume bendrauti, būti su žmonėmis.
– Ką šokis reiškia tau pačiai?
– Aš šokį matau labai plačiai. Kartais net gatvėje matau šokį, kai važinėja automobiliai, vaikšto
žmonės. Man šokis – akimirka ir buvimas čia ir dabar, negalvojant, kas bus dešimt metų į priekį ar kas buvo praeity. Tai labai stiprios emocijos, kurias šokdama galiu išreikšti. Man sunku jas išreikšti žodžiais, bet šokiu ir judesiu – pavyksta.
– Kodėl nusprendei dalyvauti Kultūros naktyje – ar tu pasirinkai renginį ar renginys tave?
– Šis festivalis vyksta jau gana seniai, tad vis apsilankydavau kokiame spektaklyje ar koncerte ir vis pagalvodavau, kaip būtų smagu ir savo darbą taip pristatyti. Manau, apie kažką nuoširdžiai galvojant, po kurio laiko – metų, kitų, tai įvyksta. Man taip ir yra – jei kažką sugalvoju, imuosi veiksmų, kad pasiekčiau tikslą.
– Egle, ką dar norėtum pasakyti žmonėms, kurie skaito šį mūsų interviu?
– Nujaučiu, kad daug žmonių nedrąsiai eina link šokio pažinimo. Jei jaučiate, kad norite išbandyti šokį – tą padaryti niekada nėra per vėlu, nes šokis nėra vien tik profesionalūs pasirodymai scenoje. Yra daug ir kitų ne mažiau patrauklių šokio pažinimo formų. Tiesiog kiekvienam reikia atrasti savąją.
Todėl nuoširdžiai kviečiu visus domėtis tuo kas vyksta šokio meno lauke.
Šokio teatro KUN/U spektaklis „Kolektyvinė Sąmonė“ bus rodomas birželio 7 d., penktadienį, 21:30, Vilniuje, šalia Rotondos, Barboros Radvilaitės g. 6A.
Kūrybinė spektaklio komanda:
Idėjos autorė ir choreografė: Eglė Ukanytė
Muzika: Liutauras Baltrūnas
Šokėjai: Viktorija Praninskaitė, Gabrielė Kareivaitė, Sigutė Gaučytė, Steponas Gavėnas, Indrė
Vėlyvytė, Dalia Antytė, Eglė Kraujalė
