Norime pristatyti naujas mūsų savanores, kurios tik prieš kelias savaites atvyko metams į Lietuvą: Olgą iš Ukrainos ir Rajni iš Armėnijos! Abi merginos šiuo metu savanoriauja vaikų ir jaunimo klube „Šatrija“. Šiuo metu merginos bando įsilieti į įvairias klubo veiklas, asistuoti būrelių vadovams bei pagelbėti renginiuose. Artimiausiu metu jos tikisi ir pačios pradėti vesti užsiėmimus bei organizuoti įdomius renginius ir užsiėmimų dirbtuvėles savo iniciatyva.
Susipažinkime su mūsų savanorėmis artimiau:
Visada geros nuotaikos ir besišypsanti Olga yra 29 metų mergina iš Kijevo. Mergina yra įgijusi socialinio darbo magistrą ir savo šalyje dirbo įvairius darbus, susijusius su renginių organizavimu, savanorių siuntimu į įvairius projektus bei jaunimo mainais. Prieš atvykstant į Lietuvą, Olga dirbo nevyriausybinėje organizacijoje, kuri viešino ir rūpinosi alternatyvių globos paslaugų sklaida vaikams su negalia ir vaikams atimtiems iš tėvų.
Kita mūsų savanorė yra 29 metų Rajni, kuri turi 8 metų patirtį psichologinio konsultavimo srityje. Mergina užaugo ir visą gyvenimą gyveno Armėnijoje, tačiau nebuvo retas svečias ir Indijoje, kadangi ji turi tiek armėniško, tiek indiško kraujo. Prieš atvykstant į Lietuvą, Rajni dirbo nevyriausybinėje organizacijoje, kuri atidarė mokyklą ir bandė keisti nusistovėjusią Armėnijos mokyklų švietimo sistemą. Mūsų savanorei labai patinka dirbti su vaikais ir paaugliais, tačiau minėtoje organizacijoje ji buvo atsakinga už mokytojų konsultavimą, testavimą ir priėmimo profilių sudarymą. Įdomus faktas apie Rajni: likus 1 mėnesiui iki atvykimo į Lietuvą ji susituokė ir jos vyras dabar turės laukti metus, kol ji sugrįš į Armėniją.
Kas jus paskatino įsitraukti į Europos Savanorių Tarnybos (EST) programą ir palikti savo šalį metams?
Olga: Kartą buvau renginyje, kuriame savanoriai dalijosi patirtimi iš EST projektų. Tada ir pati susigundžiau tokia galimybe, bet turėjau gerą darbą Kijeve. Einant 2016 metams į pabaigą kartu ir mano darbo kontraktas ėjo į pabaigą. Žinojau, kad EST yra skirta jaunimui iki 30 metų, taigi tai buvo mano paskutinis šansas pagyventi bei pagelbėti svečioje šalyje. Nusprendžiau leistis į šį nuotykį nes norėjau įgyti gyvenimo užsienyje patirties. Taip pat norėjau sužinoti ir įgyti žinių, kaip kitų šalių nevyriausybinėse organizacijose yra organizuojama veikla ir renginiai, kaip tvarkomi finansai ir kaip vyksta bendradarbiavimas.
Rajni: Ilgą laiką vis norėjau išvažiuoti savanoriauti pagal EST, bet vis neišeidavo: tai studijuodavau, tai gaudavau gerą darbo pasiūlymą. Kelis kartus dalyvavau EST projektų atrankose ir buvau priimta, bet tekdavo atsisakyti. Pastaraisiais metais, nors dirbau gerą ir įdomų darbą, pradėjau jausti per didelę rutiną, monotoniją, man pasidarė nuobodu ir norėjau visiškai pakeisti savo gyvenimo stilių. Taip pat, kadangi man jau greit 30 metų, supratau, kad tai mano paskutinis šansas dalyvauti EST. Prieš tai niekada negyvenau viena ir viena nebuvau keliavusi po svečias šalis. Manau, kad ši savanoriavimo galimybė leis geriau pažinti ir išbandyti save. Tikiuosi išmokti kitaip kovoti su stresu bei išmokti kitaip išreikšti save. Taip pat noriu daugiau laiko skirti tokiems dalykams, kuriems nerasdavau laiko namuose, kaip knygų skaitymas ar savęs tobulinimas.
Kodėl būtent Lietuva?
Olga: Aš siunčiau anketas į kelis dešimtis įvairių EST projektų ir šalis nebuvo svarbiausias faktorius. Priimanti organizacija Lietuvoje susidomėjo manim, o po pokalbio supratau, kad jų veikla atitinka mano lūkesčius. Tad, kai patvirtino mano kandidatūrą, iš karto sutikau.
Rajni: Kai ieškojau savanorystės galimybių paskaičiau apie vaikų ir jaunimo klubą „Šatrija“ ir man labai patiko jų veiklos. Buvau pasiilgusi veiklos su vaikais ir jaunimu, tad nusprendžiau pabandyti dalyvauti atrankoje. Norėjau savanoriauti rytų Europos šalyse, nes jos kultūriškai turėtų būti panašesnės į mano, ypač dėl sovietinio palikimo. Norėjau išvengti didelio kultūrinio šoko, todėl apie vakarų Europos šalis net negalvojau.
Ar turėjote kokių stereotipų apie Lietuvą ir kokie jūsų pirmieji įspūdžiai Lietuvoje?
Olga: Pirmą kartą Lietuvoje buvau prieš 6 metus ir Vilnius jau tada man padarė gerą įspūdį, o lietuviai pasirodė draugiški žmonės, todėl ruošiantis metams į Lietuvą žinojau, kad viskas bus gerai. Ir iš tiesų žmonės yra labai paslaugūs ir padedantys. Jaučiuosi beveik kaip vietinė, nes kultūriškai Lietuva nesiskiria daug nuo Ukrainos. Toks jausmas, kad jei reikėtų, galėčiau net pasilikti gyventi Lietuvoje, tik kalba gali būti iššūkiu.
Kažkokių stereotipų apie Lietuvą neturėjau. Gal tik tai, kad lietuviai valgo daug bulvių ir pati galiu per šiuos metus priaugti svorio J Taip pat buvau sutikusi kelias merginas iš Lietuvos projekte Turkijoje ir susidarė įspūdis, kad lietuvaitės labai rūpinasi savo išvaizda ir yra tarsi barbės.
Rajni: Neturėjau jokių stereotipų apie Lietuvą ir net nenorėjau jų susikurti, tad stengiausi apie Lietuvą prieš atvykimą daug neskaityti. Norėjau atrasti kultūrą čia jau gyvendama. Norėjau viską patirti vietoje ir susidaryti įspūdį pati. Dabar, kai jau esu čia, susidariau labai teigiamą įspūdį apie Lietuvą ir jos žmones. Kiek teko susidurti, tai aplinkiniai yra paslaugūs ir pasiruošę padėti. Pastebėjau, kad lietuviai nėra triukšmingi bei labai kontroliuoja savo emocijas, jų akivaizdžiai neišreiškia. Visumoje, jaučiuosi labai ramiai ir saugiai būdama Vilniuje.
Dėkojame Olgai ir Rajni už nuoširdžius pokalbius ir linkime joms sėkmės ir gerų įspūdžių savanoriaujant ir gyvenant Lietuvoje!
